Leidiniai – tai informaciniai dokumentai, kurie yra leidžiami daugeliu egzempliorių, dažniausiai yra skirti viešam platinimui. Vis dėlto, kartais leidiniai yra skirti ne tik viešam platinimui, tai žinybiniai leidiniai, kurie platinami tik tam tikros organizacijos ar mokslo įstaigos viduje. Pavyzdžiui, universitetai leidžia laikraščius, kurie skirti tik to universiteto bendrijai, tik jo studentams ir administracijai.
XXI amžiuje popierinius leidinių variantus po truputį pakeičia elektroniniai. Žmonės labai mėgsta internetą, kompiuterius, dėl šios priežasties skaito visus leidinius taipogi internete. Šis skaitymo būdas yra itin patogus, tuo labiau, daugeliu atveju visiškai nemokamas, todėl elektroniniai leidiniai klesti.
Leidinių rūšys
Jau keletą metų Lietuvoje skalambijama pavojaus varpais, esą spausdintinės knygos jau keliauja iš mados ir jų eros laikas suskaičiuotas. Leidėjai teigia, jog knygos skaitomos vis mažiau, o verslininkai gąsdina, esą atsiradusios technologijos išstums spausdintinį žodį iš rinkos, lyg jo ten nė nebūtų buvę.. Tačiau skaitymui neabejinga visuomenė nesutinka ir įvairiausiais būdais rodo, jog spausdintinės knygos […]
Seniausios teatro šaknys — Graikijoje. Pradžių pradžia ir teatro pamatai tai: piešiniai ant uolų sienų, žmonių leidžiami įvairiausi garsai bei judesiai, pozos. Teatras yra visų meno rūšių (dailės, šokio ir muzikos) samplaika. Dailė teatre kuria scenografiją, butaforinius daiktus ir kita. Muzika padeda sukurti nuotaiką, atmosferą, atkartoti norimą epochą ar dešimtmetį. Na, o šokis užpildo erdvę
Lietuvoje nors ir egzistuoja daugybė elektroninių naujienų portalų, gyvenimo būdo dienraščių ir t.t., popierinė spauda vis dar yra labai populiari tarp vartotojų ir mėgstama. Vieni didesnių spausdintų laikraščių ir žurnalų mėgėjų yra vyresnio amžiaus žmonės, kadangi šie nevargina savęs naujosiomis technologijomis ir jiems paprasčiau yra nusipirkti popierinę versiją. Kai kuriems tiesiog maloniau skaityt dienraštį, laikant
Paėmus knygą ar kitą literatūros leidinį, išleistą lietuvių kalba, dažnai ne iš karto susimąstoma, ar jis originaliai parašytas lietuviškai, ar tai – vertimas. Dažniausiai, ši mintis kyla tuoj pat, jei kūrinio kalba pasirodo keista ar netinkama, tuomet, arba aiškinamasi, kas teksto autorius bei vertėjas, arba neapsikentus, leidinys atidedamas į šalį. Toks scenarijus ne pats maloniausias