Vienas iškiliausių XIX amžiaus dailininkų, apie kurio darbus, jei ne matę, bet tikrai girdėję buvo daugelis, Vincentas van Gogas, žavi ir kelia daugybę klausimų ne tik savo darbais, bet ir savo gyvenimu. Ši asmenybė apsupta įvairių istorijų, būtų ir nebūtų,
Daugelio akyse menininkai atrodo gana pavargę, o jų darbą naktimis, nuolatinių mūzos paieškų bei apmąstymų rezultatus paprastai atspindi ne kas kitas, bet tos pačios akys. Apsmukusius akių vokus turėjo daugelis žymių tapytojų, muzikų, rašytojų, o dažno iš jų paakiai –
Lietuvoje neturime Brodvėjaus (angl. Broadway) lygio ir formato teatrų, artistų bei kūrėjų, kurie greičiau priklauso ne meno mekai, o teatro pramonės centrui. Taip pat neturime Holivudinių filmų efektų, biudžetų ir scenarijų. Tačiau mes turime ne tik Lietuvoje žinomų ir vertinamų
Daugelis menininkų įsivaizduojami beveik vienodai: vieniši, nepripažinti pasaulio, kitokio, išskirtinio mąstymo ir pasaulio suvokimo, liūdnų akių ir visiška melancholija persmelktų savo kūrinių autoriai. Jie dažnai gretinami su tikrais bohemos atstovais, kurie blaškosi tarp amžino liūdesio, nesėkmių ir vos kelias akimirkas