Tautodailės sąvoka yra žinoma visame pasaulyje. Dažnai ji yra vartojama sinonimiškai su liaudies daile, kadangi tautodailė ir yra tautinė dailė. Tautodailė  – tai viena iš trijų liaudies meno dalių, kuri eina šalia liaudies architektūros ir, žinoma, folkloro. Tautodailė iki moderniųjų laikų egzistavo visame pasaulyje, o ypač ji mėgstama Lietuvoje. Liaudies dailė yra labai svarbi etnokultūrai, tai tautos dvasinės ir materialinės kultūros dalis, kuriama iki pat šių dienų.

Tautodailės ypatybės

Ankščiau tautodailė egzistavo paraleliai su profesionaliąja daile. Liaudies dailė nuo profesionaliosios dailės skiriasi tuo, kad joje dirba žmonės, kurie yra savamoksliai ir tie vietiniai liaudies meistrai kuria vaizduojamosios dailės kūrinius, pasitelkę tokias meno šakas kaip tapybą, skulptūrą ar grafiką. Taip pat meistrai kuria taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinius iš medžio, akmens, metalo, odos, kaulo, šiaudų ar gintaro. Iš ko bus daromi dirbiniai priklauso tik nuo menininko vaizduotės ir mokėjimo dirbti su tam tikromis medžiagomis.

Liaudies dailė yra labai glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, su buitimi, tam tikros šalies ir kultūros papročiais bei apeigomis. Menininkai dažniausiai kuria taikomojo pobūdžio kūrinius, be jokių išankstinių piešinių arba modelių. Kūriniams yra būdingas kompozicijos bei formos raiškumas, dekoratyvumas, tikslinis bei funkcinis tikslingumas.

Su tautodaile dirbantys žmonės savo žinias perduoda iš kartos į kartą savo vaikams, anūkams, draugams, tai vienas iš pagrindinių liaudies dailės principų. Šis principų paisymas ir jų laikymasis kūriniams suteikia ypatingą meninę raišką.