Tapyba yra meno, vaizduojamosios dailės šaka, kurioje vaizdas yra atkuriamas spalva ar koloritu, tai reiškia, kad vaizdas atkuriamas meninės raiškos priemonėmis. Koloritas išvertus iš lotynų kalbos reiškia spalvą, o bendrąja prasme jis yra suprantamas kaip tapyboje vyraujančių spalvų derinys, be kurio neapsieinama. Koloritas gali būti įvairus – šviesus, tamsus, šiltas, šaltas ir pan.

Tapyboje pati svarbiausia išraiškos priemonė yra spalva. Spalva tapyboje atlieka vaizduojamąją, ekspresinę bei dekoratyvinę funkcijas, todėl tapant labai svarbu pasirinkti norimas spalvas, kad jos išreikštų tai, kas siekta pavaizduoti. Taip pat tapyboje be spalvos yra naudojamos ir kitos meninės raiškos priemonės, tokios kaip šešėliavimas, potėpiai (tai ant paveikslo paviršiaus esantis dažų pėdsakas), faktūra (tai paties dailės kūrinio paviršius).

Tapyba skirstoma į:

• Molbertinė tapyba – tai tokia tapyba, kai dailininkas tapo ant nedidelio formato paveiksliukų, pasakius kitaip, tai kas yra nutapyta ant molbertų. Savo ruožtu ji dar yra skiriama į miniatiūrinę – tai paveikslai, tapyti ant mažo formato.
• Monumentalioji tapyba – tai tokia tapybos rūšis, kuri yra glaudžiai susijusi su architektūra. Šiai tapybos rūšiai priklauso freskos (tai tapymas ant sienų), mozaikos (tai dekoratyviniai paveikslai iš smulkių spalvotų akmenėlių, stiklo, keramikos ir kitų medžiagų) bei vitražai (tai paveikslai ant stiklo, sujungti švino rėmeliais).

Tapyba yra labai mėgstama meno šaka žmonių tarpe, vertinama nuo seniausių laikų iki pat šiol.