Klasikinė literatūra

Lina/ lapkričio 18, 2021/ Literatūra, knygos, Meno šakos/

Klasikinė literatūra, parodomoji ir autoritetinga literatūra, atitinkanti tam tikrą klasiką. Klasikinės literatūros ypatybės: struktūros tobulinimas, formos ir turinio suvienodinimas, logiška seka, aiškus siužetas, grynas stilius, išmintis, pagarba tradicijai. Klasikinė literatūra ir jos autoriai yra visuotinai pripažinti (nacionaliniu ir pasauliniu mastu) arba priklauso pripažintai tradicijai (literatūros klasikai).

Senovėje žodis klasika reiškė geriausią literatūrą arba scriptor classicus

Vėliau senovės graikų ir romėnų rašytojų kūriniai buvo pavadinti klasikine literatūra, o ankstyviausia klasika tapo autorius, kuris buvo ištrauktas iš Gliuso kūrinio „Atikos naktis“ (II a.). Renesanso laikotarpiu visa antikinė literatūra vadinama klasikine. Klasikinės literatūros terminu apibūdinama ir klasicizmo literatūra. Klasicizmas (lot. classicus – pavyzdinis), literatūros ir meno kryptis, kurios estetiką ir stilių lėmė sąmoninga orientacija į antikos pavyzdžius (antikos menas), laikytus grožio ir harmonijos etalonu. Pradėjo formuotis Italijoje 16 a. pabaigoje, bet kaip vientisa meninė sistema susiklostė 17 a. Prancūzijoje absoliutizmo klestėjimo laikotarpiu. Įvairiomis formomis ir skirtingu intensyvumu reiškėsi daugelyje Europos šalių 18 a., kai kuriose šalyse – net iki 19 a. 4 dešimtmečio. Klasikine t. p. vadinama literatūra klestėjimo laikotarpio literatūra: 17 a. antros pusės prancūzų, 17 a. antros pusės–18 a. pradžios anglų, 18 a. pabaigos–19 a. pradžios vokiečių (vadinamoji Weimaro klasika), 19 a. rusų literatūra. Lietuvių klasikinės literatūros kanonas nėra nusistovėjęs. Kaip ir Vakarų Europoje, klasikine literatūra buvo vadinama antikinė (vadinamoji pagoniška) literatūra, tačiau ji buvo sumišusi ir su religine literatūra. Dažniausiai lietuvių klasikinei literatūrai priskiriami pirmieji raštai (Gedimino laiškai, M. Husoviano giesmės, M. Mažvydo, M. Daukšos, M. K. Sarbievijaus, K. Donelaičio, M. L. Rėzos veikalai, dar vadinami lietuvių raštijos klasika, pirmaisiais literatūrinių žanrų pavyzdžiais, turėjusiais įtakos lietuvių literatūros formavimuisi), 19–20 a. – žymiausių ir autoritetingiausių autorių kūriniai. Spėjama, M. Mažvydas kilęs iš smulkiųjų bajorų. Iki 1546 gyveno Vilniuje, 1541–42 greičiausiai mokytojavo A. Kulviečio įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje evangelikų mokykloje (veikė iki 1542 05). Buvo įsitraukęs į reformacijos judėjimą, Lietuvoje dėl to persekiotas. Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu ir lėšomis 1546–48 Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją. Jį baigęs įgijo menų bakalauro diplomą, 1548 įšventintas kunigu.

Klasikinę estetiką sudaro antikinės estetikos ir poetikos autoritetas

Klasikinę estetiką sudaro antikinės estetikos ir poetikos autoritetas (Aristotelio poetika, Horacijaus poezijos menas) ir kai kurios Renesanso laikysenos bei idėjos (pagarba antikam, tikėjimas proto galia ir harmonija bei saikingi idealai). Klasicizmas taip pat yra Renesanso antitezė – rūšys ir individai, visuomenės ir individų pradžia, siela ir emocijos, civilizacija ir gamta iš esmės laikomos darnia visuma, klasicizme jie priešpriešinami vienas kitam. Klasikinė estetika derinama su R. Descartes’o filosofinėmis mintimis paremtu racionalizmu: meno kūrinių tikslas – išreikšti grožį ir tiesą, amžinas ir universalias, dvasiškai patikrintas vertybes. Šio tikslo dera siekti imituojant antikinių autorių kūrinius arba gamtą pabrėžiant tai, kas bendra ir universalu. Kiekviename reiškinyje klasicizmo atstovai stengiasi išryškinti, kas esmingiausia, būdinga visai reiškinių klasei, kas pastovu ir amžina. Su tuo susijusi tendencija gyvenamojo meto problemas atspindėti naudojant antikinius mitus, padavimus, tipizuoti charakterius, kurie būdingi ne tiek individams, kiek tam tikrų socialinių ar dvasinių jėgų atstovams. Klasicizmas įtvirtina proto ir racionalios tvarkos viršenybę chaotiškame kasdienio gyvenimo sraute. Šie principai atitinka auklėjamąją meno funkciją, kuriai normatyvinė klasicizmo estetika teikė itin daug reikšmės. Klasicizmas buvo vyraujanti racionalaus Šviečiamojo amžiaus literatūros ir meno kryptis.