Meno kūrinių vertimai: ko reikia?

administratorius/ rugsėjo 22, 2014/ Literatūra, knygos/

Paėmus knygą ar kitą literatūros leidinį, išleistą lietuvių kalba, dažnai ne iš karto susimąstoma, ar jis originaliai parašytas lietuviškai, ar tai – vertimas. Dažniausiai, ši mintis kyla tuoj pat, jei kūrinio kalba pasirodo keista ar netinkama, tuomet, arba aiškinamasi, kas teksto autorius bei vertėjas, arba neapsikentus, leidinys atidedamas į šalį. Toks scenarijus ne pats maloniausias visiems, susijusiems su knyga – autoriui, leidėjui, vertėjui. Tad kaip to išvengti? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti literatūros kūrinių vertėjas?

Visų pirma, nuostata „atėjau – padariau (išverčiau) – išėjau“ šiuo atveju netinka. Meninių kūrinių vertėjas turi būti sukaupęs nemažai žinių ir patirties. Juk savaime suprantama, kad vertimas pažodžiui bus nieko vertas, todėl reikia skaityti „tarp eilučių“, o kad tai būtų įmanoma, būtina mėgti ir būti perskaičius įvairių literatūrinių kūrinių tiek kalba į kurią, tiek iš kurios kalbos verčiama. Kalba – kintantis reiškinys, todėl domėjimasis, skaitymas ja padeda neatsilikti, perimti naujus žodžius, atrasti naujus kontekstus ir išraiškas.

Labai svarbu kuo daugiau rašyti ta kalba, į kurią verčiama. Dažniausiai tai – gimtoji. Yra manoma, kad norint būti geru vertėju reikia sugebėti parašyti knygą, o dauguma pripažintų vertėjų yra ir žinomi rašytojai. Bet kokiu atveju, literatūrinių tekstų vertėjui būtina kuo daugiau rašyti, reikšti mintis, nes tik per praktiką įgaunamas patyrimas, kurį galėtų teigiamai įvertinti skaitytojai.

Negalima pamiršti ir išsilavinimo svarbos. Universitetai, ypač Lietuvoje, dažnai yra kaltinami atgyvenusia sistema, tačiau bent viena įgyta studijų pakopa literatūros, lingvistikos, kalbų ar vertimų srityje yra būtina. Jei mokymo metodai ir netenkina, vargu, ar savarankiškai tikrai įmanoma įgyti panašios patirties. Tuo pačiu įgyjama naujų pažinčių, gaunamas priėjimas prie duomenų bazių. Na, o jei visgi norisi papildomų žinių, savarankiškas mokymasis visuomet naudingas ir netgi būtinas.

Galiausiai, verta paminėti, kad informacija apie rašytoją taip pat itin svarbi. Tai – ne tik sausi biografiniai faktai, geriausia, jei randama kuo daugiau asmeninių žinių apie būdo bruožus, gyvenimo pokyčius, savijautą, kurie galėjo turėti įtakos kūriniui. Tokiu atveju išversta knyga atitiks originalą ne kiekvienu atskiru žodžiu, bet perteiks svarbiausias mintis kaip visuma.